Kraunasi...

PAGALIAU ATSILIEPĖ 20-ASIS TELELOTO MILIJONIERIUS

20-ąjį Teleloto milijoną 2002 metų spalio 20 d. laimėjo tas, kuris sau mintyse neseniai pasakė: „Mano gyvenimas jau prarastas, jei kas geriau gyvens - tai tik vaikai“. Taip pasakojimą apie save pradėjo 73 metų vilnietis, atvykęs atsiimti milijono. Jis yra pats vyriausias iš visų 20-ties Teleloto milijonierių.

Senolis prieš mėnesį šventė gimtadienį ir ta proga dar kartą apmąstė savo gyvenimą. Vos tik jis pasakė, kad nėr ko graužtis dėl varguose praleisto gyvenimo, Dievo valia milijonas nukrito į jo rankas - bent jau taip yra įsitikinęs laimėtojas.

Lemtingą sekmadienį jo biliete liko vienas neužbrauktas langelis, bet jis, užuot užpykęs, su žmona džiaugėsi už tą, kuris laimėjo milijoną, visai neįtardamas, kad milijonierius yra jis pats.

Kitą dieną jis pagal laikraštį dar kartą pasitikrino bilietą ir nustebęs pamatė, kad pavyko užbraukti visus skaičius; pasirodo, jis buvo praleidęs lemtingą 10. Tačiau vis dar netikėjo laimėjęs milijoną. Bilietą tikrino keletą kartų. Tada paskambino į loteriją, pasiteiravo, ar tikrai milijoną laimėjo vilnietis ir kur pirktas bilietas.

Gautas atsakymas patvirtino, kad tai gali būti jis. Bet senolis dar labiau pasimetė – jis suabejojo, ar pagal taisykles pildė Teleloto bilietą. Jis nutarė paskambinti žaidimo vedėjui, tačiau negalėjo prisiminti Marijaus Žiedo pavardės. Tada jis paskambino buvusiam Teleloto vedėjui Sigučiui Jačėnui, kuris patvirtino, kad nesvarbu kokia tvarka, bet jei užbrauki visus skaičius, laimėjimas garantuotas. Beliko atsiimti milijoną.

Palydėti į loteriją senolis paprašė dukters, kuri turi ekonomistės išsilavinimą. Ši abejojo, ar tėvas teisingai užbraukė bilietą, bet labiausiai baiminosi dėl silpnos jo sveikatos, todėl prie pat loterijos durų tėvą ramino: jei nelaimėjai, ne bėda – juk ne alkani ir ne basi esam - ką turim, to ir užtenka.

Braukdamas ašarą, milijonierius pasakojo visą gyvenimą sunkiai dirbęs ir nešvaistęs pinigų, nes niekad jų neturėjo. Šeimoje augo penki vaikai, jis dirbo šaltkalviu, žmona - paprasta darbininke. Algas gavo menkas, apie skanesnį kąsnį tik pasvajodavo.
Tačiau mintys sukosi ne tik apie tai.. Nedrąsiai, bet pasvajodavo ir apie nepriklausomą Lietuvą, net išdrožė kryžių su Gedimino stulpais ir Vyčio ženklu ir pastatė prie savo gimtos sodybos. Bet kai visai netikėtai nepriklausomybė atėjo, jo laukė tikra širdgėla: senolio žodžiais sakant, atėjo laisvė vagims, o ne doriems žmonėms.

Naujieji laikai senolį užklupo jau su invalido pažymėjimu rankoje. Dešimtmečius pradirbęs Sibiro šaltyje ir pragaro karštyje – taip jis apibūdino savo darbo sąlygas – jis neteko sveikatos ir turėjo anksčiau laiko išeiti iš darbo. Kaip sunku pragyventi ir nusipirkti vaistų – pasakoti nereikia, tą visi žino. Tad net užauginus vaikams, vargai nesibaigė.
Daugelį kartų per tuos metus senolį kamavo širdgrauža, kol pagaliau jis suprato, kad ji beprasmiška, kad reikia džiaugtis, jog vaikų gyvenimas bus geresnis. Tada į jo rankas ir atėjo milijonas.

Milijono laimėtojas gyvena kartu su dukros šeima dviejų kambarių bute. Dar keturi jo vaikai turi savo šeimas ir taip pat gyvena Vilniuje. Apie tėvo laimėtą milijoną jie kol kas net nenutuokia.

Kalėdų proga, kai visa šeima - penki vaikai, septyni anūkai - susirinks prie šventiško kūčių stalo, senolis palinkės skalsios duonos, sveikatos, ramybės ir padalins milijoną savo vaikams, dalį pinigų paaukos bažnyčiai.

Kiti straipsniai: 
Lietuvos rytas, 2002 11 07
Respublika, 2002 11 07
Lietuvos žinios, 2002 11 08